Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
3 7
11 14
18 21
22 23 24 25 26 27
2 3 4

 

KA ministro L. Linkevičiaus kalba G. Marshallo Europos saugumo studijų centre Garmiše 2003 m. rugsėjo 24 d.

2003.09.24
Euroatlantinis saugumas: Lietuvos perspektyva

Gerbiami kolegos, ponios ir ponai,

iš pirmo žvilgsnio tema, kuria šiandien ketinu kalbėti, gali atrodyti labai paprasta. Galėčiau kalbėti apie sėkmingus penkiasdešimt ketverius Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos veiklos metus. Taip pat galėčiau prisiminti organizacijos triumfą įveikus sovietinį bloką, dvi sėkmingas karines intervencijas, kuriomis buvo sustabdytas kraujo liejimasis Balkanuose bei precedento neturinčią plėtrą, kuri vėl suvienijo Europą. Vis dėlto NATO viršūnių susitikimo Prahoje jaudulys pamažu išblėso prasidėjus, ko gero, rimčiausiai transatlantinių santykių istorijoje krizei. Štai kodėl mano kalba nebus linksma, sveikinanti narystę NATO. Vietoj to kalbėsiu apie nerimą keliančias dabarties problemas.

Šiandien Europos bendruomenė susiduria su nepaprastai sunkiais, sakyčiau, egzistenciniais iššūkiais. Kokia turėtų būti NATO, kad atspindėtų pasaulio po Rugsėjo 11-osios realybę? Kaip užbaigti transatlantinę nesantaiką dėl Irako? Tačiau svarbiausia, kaip išsaugoti euroatlantinį saugumą, kad šis netaptų praeities reliktu, neturinčiu jokios prasmės ateičiai? Visi šie ypač aktualūs klausimai tiesiogiai daro įtaką ir mano šaliai – Lietuvai. Šiandien mes jungiamės prie iš esmės kitokio Aljanso, nei to, kuriame narystės siekėme prieš dešimt metų. Abiejose Atlanto vandenyno pusėse įsipareigojimai Aljansui atrodo silpnesni, nei bet kada anksčiau. Kai kurie analitikai teigia, kad naujosios sąjungininkės suardys NATO sanglaudą. Tiesą sakant, šiandien mes esame patys aistringiausi Aljanso dvasios ir tikslo šalininkai. Tuo pačiu metu kai kurie senieji klubo nariai bando pakeisti NATO abejotinais „tik europiečiams” projektais, „mini viršūnių susitikimais” ir atskirais operacinio planavimo štabais. Mes labai gerai žinome, kokią žalą mūsų visuomenėms gali padaryti „geležinės uždangos” ir „didieji transatlantiniai padalijimai”.

Norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos perspektyva nėra proamerikietiška ar proeuropietiška; ji taip pat nesilaiko kažkokios unikalios pozicijos euroatlantinio saugumo atžvilgiu. Tikiu, jog teigdamas, kad mūsų požiūris į euroatlantinio saugumo architektūrą yra pirmiausia euroatlantinis – išreiškiu bendrą daugelio Vidurio ir Šiaurės Rytų Europos šalių nuostatą. Transatlantinis požiūris į visus saugumo klausimus yra sudėtinė mūsų saugumo identiteto dalis. Kai kurių didžiųjų šalių lyderiai yra linkę kalbėti apie daugialypį pasaulį, mes pirmiausia norėtume matyti daugialypę Europą, kurioje gerbiami mažų šalių interesai ir pasirinkimai. Pagaliau, tai ir yra demokratijos esmė – galimybė mažoms šalims kalbėti ir būti išgirstoms. Mūsų nuomonė yra paprasta: euroatlantinis ryšys didžiosioms šalims yra ne mažiau svarbus nei mums.

Nesakau, kad mes prieštaraujame Europos siekiams kalbėti vienu balsu globaliniais klausimais. Priešingai, tuo metu, kol kai kurios šalys ginčijosi dėl šio balso tono ir akcento, „Vilniaus dešimtuko” grupė vieningai parėmė Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamą koaliciją nuversti Saddamo Husseino režimą. Mes manome, kad geriausiai Europos saugumo interesus patenkintų vienybė ir ryžtas, o ne kaltinimai ir nepasitikėjimas. Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, tvirtai tikiu, kad Europos Sąjunga ras būdą, kaip per įvairovę pasiekti vienybę. Būtent tai yra Europos Sąjungos kelias atskleisti savo stiprybę tarptautinės bendruomenės akyse.

Aš paprasčiausiai negaliu įsivaizduoti, kad būtų galima atskirti Europos gynybą nuo transatlantinio saugumo ryšio, kurį įkūnija NATO. Aišku, jokia paslaptis, kad solidarumo dvasia, kuri taip aiškiai buvo pademonstruota po Rugsėjo 11-osios, ištirpo neramiuose Irako karo vandenyse. Tačiau euroatlantinė bendruomenė, siekdama atkurti šią dvasią, turi šiandien griebtis visų įmanomų priemonių, nes tai esminis euroatlantinio regiono, jei ne viso pasaulio, saugumo garantas. Kaip būsimi NATO ir ES nariai mes esame itin suinteresuoti sėkmingu šių organizacijų bendradarbiavimu. Čia galima būtų pateikti populiarių palyginimą su šeima: transatlantinei audrai dėl Irako krizės sprendimo ir Turkijos gynybos įsismarkavus mes jautėmės kaip vaikai, stebintys dėl skyrybų besiginčijančius tėvus.

Kaip šeimos nariai mes ir toliau kiekviena proga reikalausime, kad gynybos projektai, kuriuose dalyvauja vien Europos sąjungininkės, užuot kėlę pavojų NATO – euroatlantinio saugumo pagrindui, turėtų stiprinti šią organizaciją. Pavyzdžiui, ES viduje jau dabar matomas didelis institucijų, kopijuojančių Aljanso agentūras, dubliavimasis. Taigi biurokratija ir toliau auga. Pavyzdžiui, Prahoje prisiimti įsipareigojimai dėl pajėgumų ir Europos pajėgumų veiksmų planas (angl. ECAP). Savaime suprantama, jų tikslas kilnus – didinti Europos karinius pajėgumus. Abu procesai vyksta tuo pačiu metu ir abiem atvejais projekto grupės dirba jausdamos tuos pačius trūkumus. Būtų puiku, jei tai leistų padvigubinti Europos karinius pajėgumus, tačiau vietoj to, šios pastangos tik padidina struktūras ir neefektyvumą. ES ketina steigti naują su gynyba susijusių mokslinių tyrimų ir ginkluotės agentūrą. Aš būčiau pirmasis, kuris pritartų didesniam ginkluotės standartizavimui ir didesniam įsigijimų politikos ES viduje koordinavimui. Tačiau tuomet kyla klausimas: kuo ši agentūra perspektyvesnė už jau egzistuojančią NATO struktūrą: Nacionalinę ginkluotės direktorių konferenciją, Nacionalinius ginkluotės direktorių atstovus bei daugelį kitų su moksliniais tyrinėjimais gynybos srityje susijusių agentūrų? Sąlygos glaudesniam bendradarbiavimui visada buvo, tik trūko valios. Naujų struktūrų kūrimui „išmesti” pinigai galėtų būti panaudoti reikiamų pajėgumų didinimui. Lietuva, kaip ir kitos NATO ir ES šalys, turi tik vieną kariuomenę, parengtą ir apginkluotą pagal vieną – NATO standartų.

Irako krizės metu, atrodė, jog abi Atlanto vandenyno pusės pamiršo dar 1949 m. Vašingtone duotą priesaiką. Leiskite pacituoti trumpą Vašingtono sutarties preambulės ištrauką: sąjungininkės įsipareigojo „saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, įtvirtintus remiantis demokratijos, asmeninės laisvės ir įstatymo viršenybės principais”. Taktiniai nesutarimai, nesusipratimai ar paprasčiausios asmeninės ambicijos neturėtų būti priežastis pamiršti šias pamatines vertybes. Transatlantinių nesutarimų problema – tai ne tiek atotrūkis tarp pajėgumų, kiek atotrūkis tarp grėsmių įvertinimo. Taip pat bijau, kad kyla žymiai gilesni nesutarimai dėl vertybių ir pačios tarptautinio saugumo sistemos prigimties. Aljansas ir anksčiau yra patyręs krizių, bet šį kartą krizė atrodo kur kas rimtesnė. Ar pavėluotas sprendimas pradėti operacinį Turkijos gynybos planavimą reiškia tai, kad kitą kartą sąjungininkė bus palikta viena, jeigu jos kaimynystėje kils krizė?

Kaip pašalinti, ar bent jau susiaurinti, šiuos atotrūkius? Kaip efektyviai reaguoti į naujus iššūkius? Manau, kad pirmiausia tai – sąjungininkių politinės valios reikalas. Jei euroatlantinė bendruomenė ją turėtų, tokiu atveju, net ir prastos spendimų priėmimo procedūros nesukliudytų NATO laiku priimti sprendimus bei imtis ryžtingų veiksmų. Ir atvirkščiai, net ir patys tobuliausi spendimų priėmimo mechanizmai neleistų pasiekti tikslų, jei nebus politinės valios. Visa tai yra egzistencinis klausimas: ar Aljansas vis dar tarnauja kokiam nors bendram euroatlantinės bendruomenės strateginiam tikslui, ar jis išlieka vien dėl biurokratinės inercijos? Esant pastarajam atvejui, galbūt turėtume paskelbti lordą George Robertson paskutiniuoju Generaliniu sekretoriumi ir pranešti, kad žaidimas baigtas? Tačiau kaip kažkas yra pasakęs apie Baltijos valstybių narystę NATO: „niekas neprarasta, kol viskas yra prarasta”. Aš iš tiesų matau tris bendravardiklius, kuriais dalijasi abi Atlanto pusės, jų dėka būtų galima performuoti strateginį NATO požiūrį: pirma – tai terorizmo iššūkis, antra – Artimųjų Rytų stabilizavimas, trečia – tolesnis taikos ir saugumo plėtimas į Europos rytinius regionus bei už jų ribų.

Pirmoji ir akivaizdžiausia interesų susiliejimo sritis – tai kolektyvinė gynyba prieš saugumui metamus iššūkius – priemonė, išlaikiusi Aljansą per visą šaltojo karo laikotarpį. Nors Sovietų Sąjungos ir nebeliko, iškilo naujų grėsmių, todėl transatlantinio bendradarbiavimo ir bendrų veiksmų būtinybė yra kaip niekada didelė. Nesvarbu, kokia kalba kalbėtume: teroro aktas, terrorist act, teroresticheskij akt, teroristischer Anflug, acte de terreur – faktinė grėsmė išlieka ta pati. Tą patį galime pasakyti ir apie valstybes „nenaudėles”, kurios siekia įsigyti masinio naikinimo ginklų. Kad ir koks pavojingas bebūtų, šis iššūkis suteikia sąjungininkėms puikią galimybę atnaujinti savitarpio įsipareigojimus gynybos srityje. Daug ginčų sukėlęs JAV vadovaujamas balistinių raketų gynybos projektas jau įgauna pagreitį ir, atrodo, kad JAV iš tiesų nori į šį projektą įtraukti savo sąjungininkes Europoje bei jų gynybos pramonę. Europa taip pat neturėtų laukti savo Rugsėjo 11-osios. Ji turi pradėti galvoti apie savo saugumą.

Siekiant atspindėti šias realijas turi būti plėtojama pačios kolektyvinės gynybos koncepcija. Šiandien ši koncepcija turi numatyti aktyvius prevencinius veiksmus, o ne vien letarginę gynybą. Negalima kovoti su asimetrinėmis grėsmėmis naudojant simetrinę strategiją. Rizika, kad kuris nors režimas įsigis cheminių ar branduolinių ginklų ir juos panaudos, yra per daug didelė, kad būtų galima tikėtis, jog taip neįvyks. Kai kurios ES narės siekė diplomatinio Irako krizės sureguliavimo net ir išsekus visoms diplomatinėms galimybėms. Irano branduolinės ambicijos suteikia puikią progą ES pademonstruoti savo diplomatinius sugebėjimus ir išspręsti šią rimtą problemą. Vietoj to, ES šiandien yra pasiryžusi pradėti misiją Moldovoje ir perimti iš NATO SFOR misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje. NATO perėmus vadovavimą tarptautinei taikos įvedimo misijai Afganistane ir tapus globaliai veikiančia organizacija, galbūt ES turėtų prisiimti atsakomybę už savo pačios kiemą? Kita alternatyva, kuriai aš asmeniškai labiau pritarčiau – tai funkcinis užduočių pasidalijimas. ES turėtų naudoti savo politinę ir ekonominę įtaką siekdama išspręsti nedidelio intensyvumo konfliktus, reikalaujančius diplomatinių manevrų ir civilinių krizių valdymo pajėgumų. NATO yra geriau pasiruošusi ir turi daugiau patirties didesnio masto konfliktų atvejais, kai reikia karinio įsikišimo ir ilgalaikių taikos palaikymo įsipareigojimų.

Tačiau dar viena kliūtis trukdo naujai pažvelgti į saugumo supratimą. NATO narių sostinėse tebevyrauja požiūris, kad nacionalinis saugumas ir interesai yra aukščiau už Aljanso interesus. NATO mus kritikavo už tai, kad mūsų gynybos reformų planai atspindi „ kolektyvinę Lietuvos gynybą”, o ne „kolektyvinę Aljanso gynybą”. Visi mes turime suprasti, kad geriausiai patenkinsime savo nacionalinius interesus, jei saugosime platesnius Aljanso ir euroatlantinės bendruomenės interesus. Kalbant atvirai, Turkijos gynybos planavimo atvejis išties neigiamai veikė viso Aljanso dvasią ir kolektyviškumo motyvaciją.

Kitas strateginis tikslas, galintis suvienyti Ameriką su Europą – tai taikos ir stabilumo didesnėje Artimųjų Rytų teritorijoje – nuo Šiaurės Afrikos ir Gazos sektoriaus iki Afganistano – įgyvendinimas. Būtent iš čia kyla dauguma naujųjų grėsmių: finansuojamos teroristinės organizacijos, mokyklose skleidžiamos ekstremistinės ideologijos, valstybės „nenaudėlės” kuria masinio naikinimo ginklus. Atrodo, kad režimo pakeitimas ir demokratinė transformacija yra vienintelis būdas išrauti su šaknimis šias terorizmo priežastis bei siekti taikos ir stabilumo šiame regione ir už jo ribų. Šiuo atžvilgiu taikos ir stabilumo kūrimas Afganistane ir Irake yra esminis šio proceso išbandymas. NATO turi vaidinti svarbų vaidmenį.

Kita ne mažiau svarbi Aljanso strateginė misija – toliau plėsti stabilumą į Rytus. Pastarąjį dešimtmetį NATO kuriamas partnerystės tinklas turėtų tapti dar vienu neatskiriamu euroatlantinio saugumo architektūros komponentu. Rusija, Ukraina, Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalys – visos yra įtrauktos į glaudų bendradarbiavimą su NATO. Akivaizdu, kad be šių valstybių, euroatlantinio saugumo architektūra nebūtų tobula. Naujos NATO sienos neturėtų tapti naujomis dirbtinio Europos padalijimo linijomis. Štai kodėl Aljanso durys turi būti atviros šalims, norinčioms ir pasirengusiems prisijungti prie šios organizacijos. Štai kodėl Vilniaus procesas turi būti toliau tęsiamas. Vilniaus procesas šiandien turėtų įtraukti ne tik aiškiausias šalis kandidates – Makedoniją, Albaniją ir Kroatiją. Mes taip pat turime raginti ir padėti kitoms šalims, siekiančioms plėtoti savo bendradarbiavimą su Aljansu. Partnerystės dvasia turi tapti sudėtiniu mūsų euroatlantinio saugumo tapatumo elementu. Saugumas yra nedalomas. Mūsų saugumas prasideda Balkanuose, Kaukaze ir Artimuosiuose Rytuose. Jei šiuose regionuose nebus taikos, mes taip pat jausime nestabilumo padarinius.

Leiskite dabar pereiti prie NATO transformacijos karinėje srityje klausimo. Transatlantinis solidarumas ir politinė valia yra būtini, tačiau jų nepakanka, kad euroatlantinio saugumo sistema ateityje pajėgtų atlaikyti rimtus žemės drebėjimus ir audras. Ateities NATO taip pat reikia galios. Saugumo aplinka keičiasi daug greičiau nei mūsų galimybės prie jos taikytis. Šiandien atsidūrėme situacijoje, kai turime kovoti vakarykščiais ginklais su rytojaus iššūkiais. Vien tik dėl šios priežasties Lietuva yra tarp tų, kurie tvirtina, kad NATO pati turi transformuotis iš statiško gynybinio aljanso į lanksčias greitojo reagavimo pajėgas, galinčias nedelsiant pradėti karinius veiksmus, kur tik reikia, kad būtų užkirstas kelias konfliktui. Šiuolaikinės pajėgos turi būti pasiruošusios reaguoti per kelias dienas ar net valandas. Be to, sprendžiant iš to kas įvyko po konfliktinės situacijos Afganistane ir Irake, civilinių krizių valdymas ir taikos kūrimas turi vykti kartu su karinėmis operacijomis siekiant užkirsti kelią anarchijai ir humanitarinėms katastrofoms. Prisiėmusi vadovavimą tarptautinei taikos įvedimo misijai Afganistane, NATO pagaliau ryžosi peržengti savo tradicines ribas ir tapo organizacija, vykdančia operacijas už savo sienų. Toliau tęsiama ir organizacijos struktūrinė bei funkcinė transformacija. NATO vadaviečių kiekio nuo 20 iki 11 sumažinimas kartu su NATO greitojo reagavimo pajėgų sukūrimu yra rimti žingsniai naujojo lankstaus ir efektyvaus Aljanso link.

Vykstant šiam procesui neturėtume pamiršti savo visuomenės. Pagaliau mes viską darome dėl mūsų piliečių saugumo. Šaltojo karo metais priešas buvo aiškus, o NATO vėliava buvo taikos ir saugumo simbolis. Šiandien susiduriame su nenuspėjamomis grėsmėmis ir NATO dažnai tenka apsispręsti dėl karinės jėgos panaudojimo reaguojant į įvairias krizes. Daugiau turime investuoti į informacinę kampaniją, taip padidinti savo piliečių sąmoningumą. Būtų gaila, jei nepajėgtume sustabdyti genocido, kraujo praliejimo vien dėl to, kad nesugebame paaiškinti savo piliečiams, kodėl mes turime tai daryti.

Koks tokių naujų sąjungininkių, kaip Lietuva, vaidmuo kovojant su bendrais iššūkiais saugumui ir vykdant karinę pertvarką? Kai kurie analitikai teigia, kad Lietuva bei kitos naujos sąjungininkės taps našta NATO ir neduos jokios realios naudos. Palyginus su esamais faktais taip teigti yra tiesiog nesąžininga. Nepaisant mūsų tradicinių saugumo rūpesčių, mes sparčiai pertvarkome savo kariuomenę, atsisakydami pasenusio teritorinės gynybos principo, kurdami modernius karinius pajėgumus ir dalyvaudami veiksmuose už šalies ribų kartu su kitomis sąjungininkėmis. Didelė dalis mūsų gynybinio biudžeto skiriama šalies ginkluotųjų pajėgų dislokavimo, išlaikymo ir greitojo reagavimo pajėgumų tobulinimui. Lietuva šiuo metu dalyvauja 11 tarptautinių misijų, tarp jų – Balkanuose, Afganistane ir Irake. Iš viso esame dislokavę užsienyje 270 karių, ir tai iš tiesų didelis kiekis tris su puse milijono gyventojų ir 12 tūkstančių karių armiją turinčiai šaliai.

Be akivaizdaus karinio indėlio, mes taip pat praturtinsime Aljansą politiškai. Be savo entuziazmo ir energijos, mes turime aiškią būsimos NATO viziją bei darbotvarkę. Pirmiausia mes įnešime gana unikalią patirtį ir indėlį į NATO, ES ir Rusijos dialogą. Mums pavyko dramatišką savo patirtį Sovietų Sąjungoje paversti galimybe kurti taikaus bendradarbiavimo su Rusija ateitį. Lietuva yra pasiekusi didelių rezultatų sėkmingai bendradarbiaudama su Rusija sprendžiant daugelį praktinių klausimų, įskaitant karių išvedimą, karinį ir civilinį tranzitą, bendradarbiavimą sienų apsaugos klausimais ir t.t. Tokia patirtis bus ypač naudinga NATO ir ES, mums tapus jų narėmis. Ne mažiau svarbu ir tai, kad mes patys dalyvausime politikos formavimo Rytų kaimynų atžvilgiu procese kaip ES ir NATO nariai. Mes sieksime stiprinti euroatlantinės bendruomenės pastangas priartinti Rusiją prie NATO ir ES, kiek Rusija pati to norės. Pavyzdžiui, kodėl nepagalvojus apie bendrų mokymų projektą Kaliningrade? Šis regionas – tai neišnaudotų galimybių, o ne tarptautinį susirūpinimą keliantis klausimas. Net ir pats kukliausias projektas šiame regione, į kurį būtų galima įtraukti Rusiją, NATO ir kitas suinteresuotas šalis paspartintų „kariškų kariškiams” dialogo ir pasitikėjimo tarp NATO ir Rusijos plėtojimą bei pagerintų taikos palaikymo ir krizių valdymo operacijų pajėgų sąveikumą. Pagaliau, jei ne mūsų užsispyrimas tapti NATO narėmis, abejoju, ar Rusija šiandien būtų NATO dvidešimtuko narė.

Mes taip pat laukiame kito NATO plėtros etapo. Aš jau minėjau Vilniaus procesą, kuris ir toliau turi padėti kitoms potencialioms NATO narėms. Be to, nepaisydama savo ribotų resursų, Lietuva aktyviai dalyvauja daugelyje regioninio bendradarbiavimo iniciatyvų su Pietų Kaukazo šalimis. Neatsitiktinai šios savaitės pradžioje mes surengėme aukšto lygio tarptautinę konferenciją Pietų Kaukazo saugumo klausimais. Dažnai iš kai kurių Vakarų sąjungininkių pasigirsta skepticizmas dėl Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano galimybių įstoti į NATO. Pamenu, kad taip pat skeptiškai buvo reaguota ir dėl Baltijos valstybių perspektyvų tapti NATO narėmis prieš dešimt metų. Šios šalys panašios į mus tuo, kad joms taip pat teko patirti Sovietų priespaudą ir dabar jos kovoja bandydamos atsikratyti sovietinio palikimo. Įšaldytus Pietų Kaukazo konfliktus aš taip pat priskiriu Sovietų vykdytos etninės politikos pasekmėms. Mes iš tiesų turime patirties, kurios minėtoms šalims reikia kovojant su sunkiais socialinės transformacijos ir pertvarkos, įskaitant ir gynybos sektorių, iššūkiais. Ilgą laiką buvome saugumo paramos gavėjais. Dabar mūsų eilė mokėti dividendus savo sąjungininkėms bei vykdyti savo moralinę prievolę padėti Pietų Kaukazo šalims.

Ponios ir ponai,

aš trumpai apžvelgiau mažos, tačiau ryžtingos ir praktiškos šalies, greitai tapsiančios NATO ir ES nare, šalies, kuri atvirai ir aiškiai demonstruoja savo euroatlatntinį tapatumą ir įsitikinimus, požiūrį į euroatlantinio saugumo architektūrą. Atrodo, kad šiandien Europoje kalbos apie NATO, kaip euroatlantino saugumo pagrindą, reiškia vos ne prastą toną, tačiau mes nebijome pasirodyti provincialais, jeigu tokia yra buvimo patikima sąjungininke kaina. Mes niekada nepaliktume savo sąjungininkės bėdoje, nes mes niekada nepamiršime to, ką reiškia vienai kovoti su gigantiška blogio imperija.

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media